Būtina paskaityti sužinojusioms apie savo nėštumą...

Stebėjau nedidelę juodą dėmelę ultragarso aparato ekrane. „Taip, tikrai laukiatės, - išgirdau patvirtinimą. - Vaisius vienas. Atspausdinsiu nuotraukėlę prisiminimui.“ Išėjau iš klinikos. Temo. Automate nusipirkau kavos ir pamažu pasileidau šlapiomis gatvėmis. Praeiviai zujo aplink – skubėjo moterys, nešinos maisto pirkinių krepšiais, menų mokyklos studentai su instrumentų futliarais ir eskizų aplankais. Brovėsi į stotelėn atsliuogusį autobusą. Skubėjo namo. O aš neturėjau kur skubėti. Svarsčiau, gal jau seniai neturiu namų, tik sienas viename pilkame name miesto pakrašty. Užsukau į knygyną ir, suradusi nėščiosioms skirtą knygą, atsiverčiau ties šeštąja savaite. „Mano širdis priklauso tau, mama! Jau atsirado širdelės dūžiai, ji pradėjo pumpuoti kraują.“


Vėl išėjau į pažliugusią gatvę. Palto kišenėje paslėptoje rankoje mėšlungiškai gniaužiau ir lamdžiau klinikoje gautą juodai baltą popierėlį, kuriame - ta vos gramą tesverianti būtybė, aukštyn kojom apvertusi mano pasaulį.

Grįžau namo, paskubomis sumečiau daiktus į kelioninį krepšį ir prieš vidurnaktį jau rakinau išsinuomoto namelio ant ežero kranto duris. Norėjau pabėgti nuo miesto, triukšmo, minios, skambančių telefonų ir mirgančių kompiuterių ekranų. Pabūti su savimi. Apsispręsti. Sudėlioti savo ateities mozaiką.



Prabudau dar prieš švintant. Gulėjau ir žiūrėjau į juodą gelmę viršum savęs. Mieste niekuomet nebūna tokios tamsos (net pačią juodžiausią nakties valandą), kai negali įžiūrėti jokių kontūrų, jokių siluetų, tarsi būtum aklas. Artinosi rytas. Pripildžiau taurę vynu, įsisupau į vilnonį apklotą ir pro stiklines lodžijos duris basomis išėjau tiesiai ant liepto. Mane pasitiko atšiauri statiška priešaušrio šviesa, be atspindžių ir šešėlių žaismo. Rodės, nenešanti savyje jokio gyvybės prado.

Paukščiai dar nečiulbėjo. Palei kitą krantą visiškoje tyloje plaukė gulbė. Lygiu kaip stiklas ežeru, vos paliestu brėkštančio ryto. Lėtai ir oriai, tarsi didžiuodamasi savo nepaprastu baltumu, kontrastuojančiu su aplinkine niauria pilkuma – plieno spalvos dangumi, plikašakiais medžiais, dumblėtas ir įmirkusias pakrantes nugulusiais pernykščiais balsvais nendrių stagarais.

Sustojau liepto gale. Pėdos tik pusiau rėmėsi į paskutinę, kiek nuskilusią lentą, pusiau – kyšojo ore. Niūniavau mėgstamą vaikystės dainelę, į taktą vos vos linguodama visu kūnu, tarsi balansuodama ant šios ribos ir mėgindama laimę, ar svorio centras netyčia nepasislinks ežero pusėn ir nenublokš į šaltą gelmę.



Mane išgąsdino šnaresys. Atsigręžusi pamačiau vos už kelių metrų nuo liepto pakrantės viksvų pusiau pridengtą valtį ir žvejį – pagyvenusį vyriškį pavargusiu, raukšlių išvagotu veidu. Pasisveikinome.

- Atleiskit. Galvojau, kad namelis tuščias, kitaip nebūčiau taip arti plaukęs. Dažniausiai čia atvažiuoja linksmos triukšmingos kompanijos. Tuomet girdėti net iš tolimiausio ežero pakraščio, - pasakė vyras, kuisdamasis ant valties suolelio išdėliotose dėžutėse ir tvirtindamas masalą. Akimirką stebėjausi, kaip mikliai ir kažkaip keistai juda jo pirštai, kol suvokiau, kad jis turi tik pusę dešinės plaštakos – be nykščio ir rodomojo pirštų.

- Vadinasi, aš netipiška viešnia, - nusišypsojau. – Ieškojau čia tylos ir erdvės apmąstymams.
- Puikus rytas filosofijai.

Abu nusijuokėme.

Ėmėme kalbėtis. Apie žuvis, apie vėlyvą pavasarį, pamėlusias nuo šalčio mano kojas ir daugelį gyvenimo smulkmenų. Staiga man pasirodė, kad kelias paskutines savaites būtent šito žmogaus aš ieškojau – svetimo, nepažįstamo, abejingo mano gyvenimui; žmogaus, kuris negailės ir nemokys. Tik išklausys. Ir niekada daugiau jo nesutiksiu. Ir niekada nesigraušiu, jog pasakiau per daug, ar ne taip... Tuomet, kai jis, įžvelgęs mano žodžiuose ironijos ir nihilizmo gaidas, pasakė: „Nereikia jaunystėje taip pesimistiškai žiūrėti į pasaulį“, aš ryžausi.

- Nedaug gero mačiau paskutiniu metu, - atsakiau. - Išsiskyriau su vyru, kurį labai ilgai mylėjau. O gal vis dar myliu. Nekaltinu jo dėl nieko. Turbūt mes susitikom ne tuo laiku ir ne tomis aplinkybėmis. Gal turėjome per didelių lūkesčių ir neįgyvendinamų vizijų. Ilgai stengėmės išbristi iš jausmų tuštumos, iš abejingumo vienas kitam, vis gailėdamiesi kartu praleistų metų ir vedini šiltų prisiminimų. Bet nepavyko...

Šis žmogus leido man išsikalbėti. Tai užmesdavo, tai suvyniodavo valą. Man rodėsi, jis nė nesiklauso. Bet buvo nesvarbu. Gal net geriau. Norėjau tik pasakyti garsiai viską, kas kaupėsi ilgus mėnesius, nes ištarti žodžiai įgyja kitokią prasmę ir atveria kitokį suvokimą nei sąmonės užkaboriuose įkyriai besisukančios mintys.

Baigiau savo liūdną monologą ir pažvelgiau į vyriškį. Jis irgi žiūrėjo į mane giedru žvilgsniu, kokiu žiūrima į dėl menkniekio pravirkusį vaiką.

- Buvau panašiai jūsų amžiaus, kai padėdamas draugui lentpjūvėje netekau pirštų (turbūt pastebėjote). Tuomet man atrodė – gyvenimas baigtas. Turėjau mesti darbą, baiminausi, kad moterys manęs nebemylės. Bet svarbiausia – aš pats savęs nemylėjau. Pabėgau į kaimą, toliau nuo to gyvenimo, kur per dieną dešimtis kartų sveikindamasis turi paduoti ranką ir kęsti suglumusius žvilgsnius. Jau daug metų aš auginu obelis. Ten mano sodas, - mostelėjo suluošinta ranka kiton ežero pusėn. - Dar mėnuo ir viskas žydės. Per visus metus labiausiai laukiu ne derliaus, o žydėjimo meto.
Kai saulė skverbiasi pro baltas šakas.

Jei būsite čia – ateikite pažiūrėti. Tai gydo sielą. Kartais klausiu savęs – koks ir kur aš būčiau, jei turėčiau visus pirštus. Ar galėčiau štai kaip dabar gerti kavą ir žiūrėti, kaip rūkas palengva traukiasi nuo ežero paviršiaus, kaip pateka saulė, įkelti gandralizdį greta savo namelio, žiūrėti, kaip ant mano obelų mezgasi ir auga vaisiai. Ir atsakau sau – aš laimingas ir nenoriu žinoti, koks būčiau, jei kažkas gyvenime būtų nutikę kitaip. Viskas taip, kaip ir turėjo būti. Tad gal ir jūsų gyvenimo permainos tik į gera. Tikėkite tuo.

- Aš laukiuosi, - pasakiau.

Jis neskubėdamas suvyniojo ritę ir iš naujo užmetė meškerę.

- Tai kodėl geriate? – paklausė.

- Tai pirma taurė, - pasiteisinau. Patylėjau, giliai įkvėpiau šalto ryto oro ir pridūriau: - Be to, nežinau, ar gimdysiu...

Pirmą kartą pasakiau tai garsiai ir viduje tarsi sudiegė kažkas. Pasakiau nepažįstamam, kuris netrukus nuplauks ir pamirš žodžius, kurie štai jau savaitę tūnojo manyje, opėjo tarsi pūliuojanti žaizda, tvinko ir pagaliau išsprūdo lauk.

Pasmerkti negimti ar pasmerkti gyventi be tėvo? Ilgėtis, pavydėti kitiems, galbūt kęsti pašaipas. Dėliojau mintyse negailestingus proto argumentus. Ne to gyvenime norėjau. Sau ir savo vaikui. Norėjau lauktis mylima ir mylinti. Pasakyti vyrui šią žinią ir matyti, kaip jis juokiasi, o gal verkia iš laimės. Būti kartu, kai naujas žmogus atmerks akis pasauliui. Budėti drauge, kai sirgs. Dviese vesti į pirmąją klasę. Ar lengva būti vieniša motina? Mylėti ir kentėti už du?

Ilgai sėdėjome tylėdami. Kiekvienas savo mažame pasaulyje: vyriškis – valtyje, vos siūbuojamoje mažų bangelių, aš – šezlonge susisupusi į pledą, šąlančiomis rankomis sūpuodama vyną savo taurėje. Žiūrėjau, kaip garuoja jo kava aplamdytame aliuminio puodelyje.

- Šįryt nekimba, - vyras suvyniojo valą, atsargiai paguldė meškerę į valties dugną ir nuleido vandenin irklus.

– Parašykite jam laišką, - pridūrė sukdamas valtį pirmagaliu į krantą.

- Vyrui? O ką tas pakeis? Jis jau apsisprendė. O jei ir grįžtų – viskas tebus tik prievarta sulipdytos šukės.

- Ne. Savo vaikui. Parašykite jam laišką prieš apsispręsdama, - pasakė nuplaukdamas. – Ir likite sveika.

Žiūrėjau kaip jis tolo kito kranto link ir galop pradingo pilkose lengvo vėjo šiurenamose viksvose, kur ežeras darė lankstą. Atrodė, kad su juo nuplaukė ir dalis skausmo; man buvo lengviau.

Leidau dieną be tikslo stebeilydamasi į ežerą pro panoraminį lodžijos stiklą, tuštindama vyno butelį, bandydama užsimiršti ir negalvoti, nors būtent apsispręsti čia atvažiavau. Didžiulė varna kažką ilgai krapštinėjo liepto lentų tarpuose. Vakarop ėmė plakti įkyrus lietus. Pamaniau – paauglystėje lyjant mėgdavau rašyti ilgesio ir melancholijos sklidinas eiles įsivaizduojamam mylimajam. Ir tuomet atsiminiau laišką, kurį galėčiau parašyti savo galbūt negimsiančiam vaikui.

Netikusi mintis – pamaniau. Bet visą vakarą ji man nedavė ramybės. Atsiguliau ir vėl atsikėliau iš lovos. Ilgai stovėjau prie lango ir žiūrėjau į vandenį. Galiausiai išsiviriau kavos ir atsisėdau prie virtuvės stalo ryškiai geltonu subraižytu paviršiumi. Nežinojau, kaip pradėti. Piešiau betiksles linijas ir figūras lapo pakraščiuose.



„Labas, mano vaike...

Dar neturi nei akių, nei rankų. Bet jau turi širdį. Ar ne keista? Tai kiek gi ji sveria, toji tavo širdelė? Man būtu lengviau tikėti, kad šiandien tu tesi beformis ląstelių raizginys, kuriame dar nėra nieko žmogiško ir nieko dieviško...

Mąstau, ar jauti, ką noriu padaryti? Sulaužyti pamatinį gamtos dėsnį, kad mirtis ateina tik po gyvenimo. O gal tu jau gyveni kažkur, man nesuvokiamų parametrų erdvėje, laukdamas kūno, kaip materijos savo žemiškajai kelionei? Taip, bijau bausmės... Kad tu kažkada pasitiksi mane tunelio gale, kur nelaukia šviesa, ir paklausi: „Mama, kodėl neleidai man gyventi?“ Bijau, kad, eidama gatvėje pro moterį, stumiančią vaikišką vežimėlį, praleisdama per pėsčiųjų perėją namo skubančius mokyklinukus, galvosiu, kad mano vaikui dabar būtų vieneri, dveji, treji... Ir taip - visą likusį gyvenimą... su širdgėla ir kalte, kurios neišpirksiu“.

Lietus liovėsi. Visiškoje tyloje girdėjau tik savo kvėpavimą. Gal ta tyla buvo duota man išgirsti. Išgirsti tai, ką gali pakuždėti tik širdis, jei leidi jai prabilti – apie kokį troškimą gyventi dunda mažas nepailstantis būgnelis mano įsčiose, apie kokią meilę verkia skaudanti siela...

Dar ilgai rašiau. Kol baigėsi kava, kol vėl pradėjo lyti. Verkdama, kartais juokdamasi. Savaites ir mėnesius. Pats ilgiausias laiškas pasaulyje... Dar nebaigtas. Rašiau ir šiandien:

„Šukavau tau plaukus. Braukiau pirštais per ilgas auksines gijas, plonas lyg voratinklio siūlai (vaikystėje ir aš tokias turėjau). Ir išdavikė ašara nejučiomis nuslydo skruostu. Kokia tu jau didelė, dukra... Man taip norėtųsi sustabdyti laiką ir ilgai ilgai mėgautis šiomis akimirkomis – kol dar pakeliu tave ant rankų, kol dar užmiegi mano glėbyje, klausydama pasakos. Aš niekada nemokėsiu tau paaiškinti, kaip myliu tave. Tu esi man tūkstančiai švyturių ant nematomo kranto.

Mama"

...